Sveiki visi, kurie iki šiol prisiminę ar išsisaugoję mano dienoraščio puslapį! Praėjo 9 metai nuo mano paskutinio skelbimo ir lygiai 12 metų nuo pirmojo skelbmo. Visą šį laiką giliai pasamonėje karts nuo karto pagalvodavau apie mano mažą interneto kampelį ir man nepatiko kad palikau jį nepadėjusi galutinio taško ir nepaaiškinusi situacijos, kas atsitiko, kodėl nustojau rašyti skelbimus. Kiek ironiška, ar ne? Turbūt kiekvienas iš mūsų turėję dienoraštį niekada iki galo neparašė "atsisveikinimo" įrašo, arba dar baisiau, išmetė/sudegino visus prisiminimus. Taigi, kaip matot, po ilgos pauzės pagaliau sugrįžau parašyti paskutinį savo dienoraščio įrašą.
Priežastis kodėl dingau dabar skamba kiek kvailai, bet tuo metu man buvo rimta - sužinojusi, kad mano dienoraštį skaito vieni šeimos narių draugai (neminėsiu vardų, bet aš žinau, kas viską pradėjo) kurie irgi turėjo savo blog'us ir ten tyčiojosi iš manęs, pasidaviau negatyvių komentarų auka ir tapau demotyvuota toliau rašyti skelbimus. Puikiai suprantu, kad tai nutinka visiems, nusprendę paskelbti savo nuomonę internete, kurioje egzistuoja milijardai nepažįstamų žmonių su savo nuomonėmis. Kiekvienas taip pat turi teisę išsakyti savo nuomonę ir turi galimybę laisvai ja dalytis bet kurioje platformoje. Tačiau patyčios niekada nėra gerai ir kai tai susiję su tavo gimine (nors ir niekada nebendravau su tais žmonėm ir net nežinau, kaip jie atrodo) tuo metu mane tai negatyviai paveikė. Jei anksčiau rašiau ir skelbiau įrašus dėl malonumo, tai po to įvykio pavirto į nerimą. Kai paskelbdavau naują įrašą, visada turėjau mintį "Na, nuo kokios mano nuomonės šį kartą prisikibs ir tyčiosis iš manęs?", nes buvau tikra, kad jie skaitys. Vis dėlto nežinau, ar dabar jiems dėkoti už tai, kad dėl jų tapau stipresnė, ar jaustis nusivylusiai, kad dar yra tokio tipo žmonių, kurie nesilaiko auksinės gyvenimo taisyklės - elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi.
Jeigu skaitėte ankstesnius skelbimus, turbūt pastebėjote, kad vis turėjau mintį šį dienoraštį ištrinti. Prisipažinsiu, padariau dar vieną klaidą - tuo metu per daug galvojau apie peržiūrų skaičių vietoj paprasto pasidalinimo savo interesais su kitais ir vėl jaučiausi demotyvuota rašyti toliau, nes galvojau "O kam, jeigu beveik niekas neskaito šio skelbimo?". Šį kartą galutinai apsisprendžiau - šio dienoraščio netrinsiu, jis liks tol, kol egzistuos ši įmonė arba kol neįvyks kokia nors katastrofa. Man šis dienoraštis yra kaip asmeninė laiko kapsulė į paauglystę, į kurią karts nuo karto norėčiau sugrįžti ir paskaityti ankstesnius skelbimus. Nuo paskutinio rašyto skelbimo pasikeičiau - pasikeitė mano stilius, mastysena, interesai ir hobiai. Skaitydama vienus skelbimus susiraukusi pagalvoju “Dieve, kas man šovė į galvą parašyti tokį durnai skambanti sakinį?”, o skaitydama kitus susižavėjusi pagalvoju “Nieko sau, net nežinojau, kad galiu tokiais gražiais žodžais taip išsireikšti.”
Taip pat nusprendžiau nesidalinti, kuriose programose ar socialiniuose puslapiuose šiuo metu esu aktyvi. Noriu uždaryti šį dienoraštį ir jo skaitytojus ir pradėti sekantį gyvenimo etapą naujame dienoraštyje, su naujais skaitytojais/sekėjais.
Didelis ačiū tiems, kas skaitė kiekvieną mano skelbimą ir dalyvavo mano paauglystės kelionėje - prarastiems draugams ir iki šiol esantiems šalia, buvusiems klasiokams ir mokytojams, pažįstamiems ir nepažįstamiems - AČIŪ, AČIŪ, AČIŪ!
Priminimas trokštantiems susikurti savo platformą - augimas bet kurioje platformoje neišvengiamai atskleis jus tiems, kuriems jūsų turinys/nuomonė nepatinka. Nekreipkite dėmesio į negatyvius komentarus, sutelkite dėmesį į savo bendruomenę, aistrą ir išlikite ištikimi sau.
Big love to you all,
Dani
No comments:
Post a Comment